Ši istorija nutiko vienoje Vilniaus vietoje.
Kadaise ją vadino Kaminais…

01
Bumba Dumba nebuvo bumbeklis. Jis mėgo kalnus ir vėją. [Jis mėgo ieškoti, keliauti.]
Kartą, eidamas kalvos šlaitu jis suprato: „Su akmenimis ir debesimis ilgai neišbūsi. Man verkiant reikia draugų“.

02
Taip begalvodamas Bumba Dumba atsidūrė mieste.
Žmogelis stebėjosi kiekvienu miesto kvapu ir daiktu. Jam čia viskas buvo įdomu: pilys ir bokštai, krantinės ir tvenkiniai, namai ir bažnyčios.

03
Įdomiausia mieste buvo gatvės. Ilgos ir plačios, siauros ir trumpos. Atrodė, kad jos visos viena kitą gerai pažįsta ir gražiai sutaria.
Eidamas didele gatve galėjai nueiti į bet kurią kitą. Tik eiti reikėjo ilgai ir kantriai.

04
Bumbai Dumbai mielesnės buvo mažos gatvelės.
Vienoje iš jų jis tąkart ir stabtelėjo.
„Gatvė kaip gatvė, – dingtelėjo žmogeliui, – tik kuo čia taip kvepia?“

05
Netoliese kažkas krustelėjo. Bumba Dumba priėjo arčiau ir prie namo pamatė tris šešėlius.
„Čia tai bent, – sušuko vienas iš jų, – tik Kabančių Riestainių gatvėje aptiksi tokių dalykėlių!“

06
„Kabančių Riestainių gatvėje?“ – nustebo Bumba Dumba.
Grindinyje šalia konteinerių vėrėsi kiaurymės, o pro jas veržėsi garai.
„Aaa, šioje gatvėje kepa riestainius! – nudžiugo žmogelis. – Tik kodėl jie tai daro po žeme?“

07
Priėjęs arčiau Bumba Dumba suprato, kad tai ne kiaurymės, o kanalizacijos dangčiai.
Iš jų skylučių veržėsi vandens garai, susidarę po gatve išvedžiotuose vamzdžiuose.
Už nugaros suūkė traukinys. Žmogelis apsidairė.

08
Diena įsibėgėjo. Gatvėje sušmėžavo praeiviai.
Bumba Dumba išgirdo vaikus raginančių tėvų balsus. Amtelėjo šuo. Pro šalį nuburzgė automobilis.
„Čia galima važiuoti tik į vieną pusę“, – suprato Bumba Dumba ir vos neatsitrenkė į kelio ženklą.

09
Bumba Dumbai pasirodė, kad raudoname apskritime nupieštas riestainis.
„Riestainiams draudžiama?“ – gūžtelėjo pečiais žmogelis.
„Vaikai! – pamatęs būrį berniukų, nudžiugo Bumba Dumba. – Jie tai tikrai žinos!“

10
Bumba Dumba nusekė paskui vaikus. Gatvėje nebuvo šaligatvių ir perėjų. Vaikai atsargiai pėdino šalikele, aplenkdami tvoreles, malkų rietuves ir elektros stulpus.
„Kur dar, jei ne riestainių, šitaip anksti galima eiti?“ – nusprendė žmogelis.

11
Gatvės gale Bumba Dumba pamatė didelį namą. Į jį ir suėjo vaikai.
„Turbūt čia įsikūrusi riestainių kepykla“, – nutarė Bumba Dumba ir priėjo arčiau.
„Tylos!“ – buvo parašyta ant durų. „Vyksta pamokos!“
„Mokykla…“ – suprato žmogelis. Į vidų eiti jis neišdrįso ir pasuko už pastato.

12
Čia plytėjo laukymė.
Abiejose jos galuose stovėjo tinkleliu aptraukti rėmai. Laukymę juosė takelis. Šalia kūpsojo kelios krūvos.
„Turbūt kažkas bandė valyti taką“, – pamanė Bumba Dumba.
Tada jis vėl išgirdo vaikų balsus.

13
Bumba Dumba šmurkštelėjo po netoliese gulinčia dėže. Jis laukė, kol vaikai išeis. Tačiau jie pradėjo šėlti ir dūkti.
Žmogeliui darėsi šalta ir neramu.
Kaip tik tada pro skylę dėžėje ėmė smelktis dūmai.