1.

Bumba Dumba nebuvo bumbeklis. Net jei galėtum šitaip pamanyti, istorija, kurią išgirsi, visai ne apie tai.
– Tai apie ką? – paklausi. – Apie mane? Apie tave? Ar dar Kažką?..
– Galbūt. Klausykis.
Bumba Dumba buvo paprasčiausias žmogelis. Gyveno be rūpesčių, nieko neveikė ir visai apie tai negalvojo. Kol vieną kartą…

2.

…Bumba Dumba pamatė: jis guli po atviru Dangumi, neišmatuojamų platumų ir neaprėpiamų tolybių pakraštyje, kur suskrenda didžiausi ir keisčiausi debesys, kur ugnies kamuoliai galynėjasi su plačiausiomis tamsybėmis. Guli sau ir mąsto: „O pakraštys – tai tas mėlynumas anapus Pievos ar anas juokingas rausvas taškeliūkštis, judantis manęs link?“

3.

Vieta, kur gulėjo Bumba Dumba, nebuvo panaši į jokį pakraštį. Iš toli galėjai pamanyti, kad tai apleistas laukas arba dykra. Iš arčiau ši vieta būtų priminusi nedidelę kalvą ar pylimą. Nusileidęs žemyn, būtum išvydęs dar keistesnį dalyką. Prieš tave atsivėrusiame giliame Duobelyne, pilname senų akmenų, ir gyveno žmogelis, vardu Bumba Dumba.

4.

Bumba Dumba įsivaizdavo, kad čia, pačiame Pievos viduryje, pilna visokiausios gyvybės. Tačiau kad ir kiek dairėsi, aplinkui matė tik gurgždančius akmenis ir vėją, po dangų gainiojantį pasišiaušusius debesis.
„Jei čia Nieko nėra, tai kas yra Tai?“ – sumurmėjo žmogelis, kai virš laukynės iš padebesijusio dangaus išsiropštė didelis šviečiantis daiktas.

5.

Milžiniška geltona Saulė kopė vidudieniu ir nuo žolės rinko paskutinius rasos lašelius. Be jos, Pievoje buvo dar kažkas. Virš Duobelyno, ieškodamos tinkamos vietos, plaukė niekieno mintys.
„Čia gera vieta pailsėti!“ – kažką užkliudžiusi, apsidžiaugė viena mintis.
„Esu Didelis Rasos Lašelis,“ – Bumba Dumba sugavo ją ir žnegtelėjo iš supamojo gulto.

6.

Bumba Dumba sukruto: „Dabar pats tinkamiausias metas pasivaikščioti.“ Tiktai kur eiti? Pieva atrodė per didelė, dauba – per arti, o kur ieškoti Kažko Kito, žmogelis dar nežinojo.
„Eiti pasižvalgyti? Į debesis, į laukus, į akmenis…“ – dvejojo Bumba Dumba. Tačiau visas mintis išblaškė iš už kalvos atsklidęs brazdesys.

7.

Bumba Dumba pasilipo ant kalvos. Ten, kur apžėlusios minkštomis samanomis riogsojo didelės akmenų sąvartos, vaikštinėjo Gerasis Draugas ir kažką atidžiai tyrinėjo. „Galbūt renka vabalus arba skina per kietžemį lėtai besikalančią žolę?“ – spėliojo Bumba Dumba.
– Gal žinai, kur gyvena Tamsusis Okeanas? – šūktelėjo nelauktas svečias. Tas, kurį žmogelis pradžioje palaikė pakraščiu.
Bumba Dumba nežinojo. Bet juk jei yra Dangus ir Pieva, kažkur turėtų būti ir Vandens. Labai daug vandens…

8.

Dangus buvo beribis. Laukas – neaprėpiamas. O Okeanas?.. Jis Bumbai Dumbai atrodė dar sunkiau nusakomas. Toks tamsiai tamsiai mėlynas kaip mėlynumas anapus Pievos. Žmogelis stebėjo, kaip aukštos Okeano bangos pūtėsi ir virto į krantą, taškydamos po kojomis baltus purslus. „Dummm…“ – atsiduso Bumba.

9.

„Turbūt čia gyvena tik smėlis ir kriauklės“, – pagalvojo žmogelis. Ir iš karto suprato klydęs: milžiniška vandens čiurkšlė šovė į orą ir sutvisko milijonais spalvotų kristalų. Po akimirkos išniro ir pats Žvėris. Toks greitas, kad Bumba Dumba spėjo pamatyti tik jo nugarą. Banginis suspindo vaivorykštės spalvomis ir dingo, įtraukdamas uodegą į vandenyje atsivėrusią tuštumą.

10.

„O jeigu manęs nebūtų?.. – pagalvojo Bumba Dumba. – Visai, visai. Juk ir Pievoje, ir Danguje, ir Okeane pasirodantys daiktai išnyksta, vos apie juos imi galvoti. Ir dar štai kas – Saulė. Jos Danguje anksčiau nebuvo. Visą rytmetį – nė trupinėlio! Ir šit – šviečia didelis kamuolys virš galvos. Tarsi kokia Saulagėlė. O juk tuoj atšliauš Debesis. Ir jos nebeliks… Gal neliks ir manęs?..“ – nusigando žmogelis.
Kaip tik tą akimirką Saulė šyptelėjo ir nusirito po debesiu.

11.

Keistasis Medis augo netoli tos vietos, kur Bumba Dumba matė Saulę, sulendančią į besiartinančio lietaus debesį. Šis medis neturėjo šešėlio, nevedė vaisių, po juo negyveno sliekai. „Keistas aš augalas. Stoviu nežinia kur, o juk galėjau išaugti kieno nors sode“, – liūdėjo Medis.
– Sveikas, – tarė jam Bumba Dumba.
– Dummm, – atsakė jam Medis.

12.

Bumba Dumba toliau ėjo per Pievą. Jos pakraštį skalavo Okeanas. Lauko viduryje augo Keistasis Medis, o kur ne kur telkšojo Tyras.
– Gal norėtum užsukti į svečius? – paklausė Gerasis Draugas.
Bet Bumba Dumba jo neišgirdo. Jis įsitempė sustingusioje žolėje ir žvelgė į tolumas. Tarsi būtų jose kažką aptikęs. Žmogelio galvoje sukosi įvairios mintys: „Kodėl viskas yra taip, kaip yra? Kodėl aš esu, nors kartais atrodo, lyg manęs čia nebūtų?..“ – gūždamasis lietuje, galvojo Bumba Dumba.
– Viskas yra taip, kad galėtų to ir nebūti, – guodė jį Gerasis Draugas.

13.

Ir staiga Bumba Dumba suprato – jis klydo. Dėl daiktų, dėl Pievos, dėl savęs. „Tiesiog viskas yra visada, net jei nieko ir neįvyksta!“
Jis nesustodamas ėjo, kol galiausiai viskas ėmė ir – dingo. Iš Dangaus nusileido Naktis. Ji puikiai suprato, ką jaučia žmogelis.
Negalėdamas nieko įžiūrėti, Bumba Dumba mėgavosi tyla ir ramybe. Kvepėjo dangus. Jis buvo pilnas spingsulių ir besikaupiančio šalčio. Visa, kas gyva, ėmė lįsti į urvus, į olas, į kitas šiltąsias kiaurymes. O žmogeliui tai buvo nė motais. Jis norėjo likti lauke.
Ir, žinai, buvo dėl ko: virš Tyro patekėjo Mėnulis.

14.

Bumba Dumba negalėjo patikėti: Naktis iššviesėjo, sunkūs debesys tapo lengvi ir skaidrūs. O Mėnulis Tyro akivare atrodė kaip gyvas. Žmogelis bakstelėjo pirštu jam į veidą. Ir ratilais nuvilnijo švytėjimas. Mėnulis Danguje suvirpėjo lyg norėdamas jam atsakyti.
Tačiau Bumba Dumba to nepajuto. Jis jau buvo pakeliui į kitur. Yrėsi per nakties vėsą, galvodamas: „Ir iš kur šitas šaltis?“

15.

„Bummm…“ Pasigirdo duslus ir šiltas garsas. Žmogeliui dingtelėjo: „Nejau Mėnulis?..“ Tačiau ne, tikrai ne. Regis, tai jis pats kur nors dungtelėjo. Ramiai ir švelniai lyg iš tikrųjų būtų Didelis Rasos Lašelis. Kelionės ratas apsisuko, ir Bumba Dumba nepajuto, kaip grįžo namo. Įkrito į Duobelyną žemyn galva ir saldžiai užmigo. O kai užmigo, buvo pats sapnovidis. Nors jam pačiam atrodė, kad…

16.

…Žemė prasivėrė po kojomis, ir jis pateko į Rožinį Dangų, sutvertą iš dygaus krūmo lapelių. Danguje skambėjo Muzika. Tokia lengva ir nenusakoma, kad galėjai pamanyti, jog pats esi mažas instrumentas, kvėpuojantis garsais ir skleidžiantis tingų šnypštimą. „Visatos dumplės pučia mane“, – sušnarpštė Bumba Dumba ir apsivertė ant kito šono.
Muzika bangavo kaip Okeano vandenys, besiliejantys į Rožinį Dangų.
Saldžiausią pabaigos akimirką Dangus susitraukė, susiraukšlėjo ir tapo panašus į medinę dėžutę, pilną žiedlapių. „Matyt, – dingtelėjo Bumbai Dumbai, – Gerasis Draugas bus man ją padovanojęs.“

17.

Tik dabar Bumba Dumba suprato, kad klimpsta į gilų Sapną. Ir net ne jis… Tai kažkoks kitas Bumba Dumba, gyvis žaliomis akimis, – atsidarė dėžutės dureles ir išnyko vėsiame Duobelyne. Jo vietoje ištryško fontanas ir spalvoti kristalai pažiro po Pievą…
„Šitaip žydinčios Pievos dar neregėjau…“ – spėjo pagalvoti, ir atsidarė kitos dėžutės durelės. Dingo Pieva, kristalai, fontanas. Pradingo ir žaliaakis. Bumba Dumba stirksojo šalia senų akmenų. Vienoje jo rankoje siūravo Medžio šakelė, kita gniaužė Banginio išsviestą stiklą. Jame ropinėjo pirmykščiais laikais įklimpusi musė.
– Labas rytas, – tarė jai Bumba.

18.

– Labas rytas, – atsakė jam Dangus ir Pieva.
– Labas rytas, – pasisveikino Gerasis Draugas ir Didysis Banginis.
– Labas rytas, – suošė Keistasis Medis.
Bumba Dumba tylėjo. Jis ką tik prabudo. Diena išsirito iš Nakties kiaušinio. Kartu su ja – visi daiktai ir gyviai, visi padarai ir pavidalai. Jie stebėjosi savimi, šurmuliavo ir džiaugėsi. Žmogelis taip pat nekantravo: „Gal ir man ką nuveikus?..“

19.

Tą dieną, kai Viskas buvo kaip Visada, Bumba Dumba nusprendė šį tą užrašyti. Jis ketino prisiminti, kas nutiko keliaujant per Dieną ir Naktį.
Žmogelis džiūgavo: kiekviena žvaigždė Danguje, kiekviena žuvis Okeane ir kiekvienas medis Pievoje dabar pamatys ir išgirs Visa Tai, ką jam teko patirti.

20.

Bumbai Dumbai viskas buvo aišku: šios pamiškės su obelų žiedais, šios pakrantės su jūržolėmis, šis dieną naktį dūzgiantis dangus, ir jis, pats save sugalvojęs, ir tu, ir aš, ir mes, visi krebždantys ir krutantys pavidalai, esame viena. „Bummm…“ – sugaudė Visata. „Dummm…“ – pritarė žmogelis. Ir neišmatuojamų tolybių pakraštyje ėmė skrieti keisčiausi debesys.

BD